EGZISTENCINIS POŽIŪRIS Į KLIENTO SUNKUMUS

Terapija įprastai suvokiama kaip gydymo procesas, kurio metu išgyjama, pasveikstama. Tačiau egzistencinė terapija nėra tik apie pasveikimą, bent jau ne tradicine šio žodžio prasme. Pasveikti gali sergantysis, tačiau į egzistencinės terapijos procesui atsivėrusį klientą nežiūrima kaip į ligonį, kurį galima ar reikia išgydyti. Emmy Van Deurzen teigimu, pagalbos besikreipiantis klientas veikiau laikomas pavargusiu nuo gyvenimo arba, išsireiškiant žaismingiau, nerangiai gyvenantis. Toks asmuo gyvenime gali jaustis sutrikęs, pasimetęs, stokojantis aiškesnės gyvenimo krypties ir prasmės suvokimo, įstrigęs nekonstruktyvaus elgesio, mąstymo ar emocinio reagavimo įpročiuose.  

Egzistencinėje terapijoje bandant suprasti kliento sunkumus, problemos ar klausimai nėra izoliuojami ir nagrinėjami atskirai nuo likusio jo gyvenimo. Net ir tais atvejais, kai į terapiją atveda labai konkreti problema, pavyzdžiui, netenkinantys santykiai su gyvenimo partneriu ar nepasitikėjimas savimi, siekiama suprasti ne tik patį sunkumą, bet ir matyti jį viso gyvenimo kontekste. Į terapiją atvedę rūpesčiai, nors savaime ir labai svarbūs, tampa išeities tašku, vartais į kur kas platesnį kliento asmeninių pasirinkimų, ap(si)ribojimų ir galimybių, prasmių ir vertybių pasaulį.  

Žmogus niekuomet nėra tik jo kūnas, socialinis statusas, santykių su kitais žmonėmis ypatumai, psichikos savybės ar moraliniai įsitikinimai. Kiekvienas iš šių egzistencijos matmenų yra svarbūs, tačiau imami skyriumi neišsemia visos būvimo žmogumi patirties. Egzistenciniu požiūriu, norint suprasti kliento padėtį, svarbu matyti jo gyvenimo visumą, susidedančią iš fizinės, socialinės, psichologinės ir dvasinės sferų sąveikos. Praktikoje tai reiškia, kad iššūkiai viename egzistencijos matmenyje turi tendenciją veikti kitus. Pavyzdžiui, nutrūkusi draugystė gali paveikti fizinę sveikatą, paskatinti izoliacijos ir vienišumo jausmus, priversti suabejoti ryšių su kitais žmonėmis verte ir prasme. Dar daugiau, konkretus iššūkis gali būti platesnio, visa apimančio santykio su pasauliu iliustracija. Pavyzdžiui, tai, kaip asmuo mato save, gali sietis su tuo, kaip jis mato ir kitus, o tai savo ruožtu kyla iš gilesnių vertybių ir nusiteikimų, pasaulėžiūros ir pasaulėjautos ypatumų. Pernelyg sureikšminus vieną egzistencijos aspektą, iškyla grėsmė pamesti platesnį kliento pasaulio vaizdą, nepastebėti jo patirties turtingumo ir įvairumo arba tokios įvairovės trūkumo, kas taip pat liudytų apie gyvenime patiriamus sunkumus. 

Orientacija į kliento gyvenimo visumą užkoduota net pačiame egzistencinės terapijos pavadinime: neatsitiktinai kalbama ne apie egzistencinę PSICHOTERAPIJĄ, o apie egzistencinę TERAPIJĄ. Priešdėlis PSICHO įprastai nurodo orientaciją į vieną žmogaus dalį – psichiką – ir jos gydymą, tuo tarpu iš žodžio “psichoterapija” panaikinus “psicho” ir palikus tik „terapija”, nurodoma ambicija susitelkti ne į vienos kliento dalies funkcionavimą, bet į visą jo gyvenimą, santykių su skirtingais gyvenimo kontekstais visumą. 

EGZISTENCINĖS TERAPIJOS PROCESAS

Ambicija tyrinėti visą kliento gyvenimą reiškia, jog egzistencinė terapija gali būti ilga ir nelengva kelionė po kliento asmeninių pasirinkimų, ap(si)ribojimų ir galimybių, prasmių ir vertybių pasaulį. Žvelgiant plačiau, pastanga geriau suprasti savo gyvenimą apskritai neturi pabaigos. Tiek mes, tiek pasaulis nuolatos keičiamės, o tai reiškia būtinybę vis iš naujo permąstyti santykį su savąja būtimi. Dėl šios priežasties terapijos tikslas negali būti galutinio, “teisingo” savo gyvenimo supratimo įgijimas. Iš egzistencinės perspektyvos toks tikslas apskritai yra nerealus. Vietoje susitelkimo į objektyviai “geriausią” gyvenimo supratimą, terapijos metu orientuojamasi į vis geresnio pažinimo paieškas. Terapiniame procese, kaip ir pačiame gyvenime, slypi tobulėjimo potencialas: rimtai įsipareigojus pažinimo kelionei, atrandamos galimybės save ir pasaulį suprasti geriau, jame veikti – veiksmingiau, susisieti – giliau ir prasmingiau. Padedant terapeutui, klientas mokosi reflektuoti asmeninę patirtį, įsisąmoninti atsakomybę už pasirinkimus, būti sąžiningesniu prieš save ir kitus, suprasti vykstančių įvykių prasmę, atpažinti ir spręsti egzistencines krizes, paradoksus, dilemas. Kai klientui pavyksta savarankiškai atsistoti ant kojų, reikšmingai sustiprinti savirefleksijos įgūdžius, laisviau naviguoti egzistencinių dilemų akivaizdoje ir ramiau priimti gyvenimiškų iššūkių neišvengiamybę, terapijos procesas gali artėti prie pabaigos. Kiek laiko užtruks šių įgūdžių įgijimas pasakyti neįmanoma – tai priklauso nuo kliento asmeninių savybių, gyvenimiškos patirties, esamo savirefleksijos ir motyvacijos lygio bei gausybės kitų kintamųjų.  

RIBŲ PAŽINIMO SVARBA EGZISTENCINĖJE TERAPIJOJE 

Egzistencinė terapijoje svarbu atpažinti ne tik gyvenimo teikiamas galimybes, bet ir ribas, kurių peržengti neįmanoma. Jų geriau nesuvokus, kyla grėsmė būti užvaldytam nepagrįstų, išsipildyti negalinčių, todėl gyvenimą sunkinančių lūkesčių. Mintys apie ribas neturėtų būti nuviliančios, priešingai, savo ribotumo supratimas gali tapti laisvės ir įkvėpimo šaltiniu. Pavyzdžiui, nei vienas negalime pabėgti nuo fakto, jog kažkada turėsime mirti. Mirtis žymi gyvenimo pabaigą, ribą, už kurios nebėra mūsų ir mums pažįstamo pasaulio. Tačiau tai nereiškia, jog esame pasmerkti. Irvin D. Yalom žodžiais, nors fiziškai mirtis mus sunaikina, mirties idėja mus gelbsti. Įsisąmoninimas fakto, jog ateityje mūsų nebebus, gali suteikti gyvenimui daugiau gyvybingumo, intensyvumo, sustiprinti kiekvienos akimirkos vertę ir prasmę. Mirtis, kaip galutinė gyvenimo riba, yra kraštutinis ribotumo pavyzdys, tačiau kelyje iki jos susiduriama su daugybe kitų apribojimų – biologinių, psichologinių, socialinių, dvasinių. Dalis apribojimų yra universalūs, neišvengiami (kūno senėjimas, mirties neišvengiamybė), kiti – primesti aplinkos ar mūsų pačių klaidingų įsitikinimų rezultatas. Geriau suvokus gyvenimo ribotumą, išmokus atskirti objektyvias ribas nuo dirbtinių, aplinkos primetamų ar savanoriškai prisiimtų apribojimų, ryškiau atsiveria horizontai, kuriuose asmuo yra laisvas rinktis, veikti, kurti, ieškoti. Tai išlaisvina nuo perteklinio nerimo, kylančio iš sau ir gyvenimui kraunamos neįgyvendinamų reikalavimų naštos ir leidžia susitelkti į tai, ką iš tiesų realu pasiekti ir padaryti. Daugelis žmonių nežino savo galimybių ribų ir, blogiausia, net nepabando jų sužinoti. Nors ir turime jų mažiau, nei norėtume, dažniausiai jų turime daugiau, nei manome.

KOKIEMS KLIENTAMS TINKA EGZISTENCINĖ TERAPIJA? 

Į visumą orientuotas egzistencinės terapijos pobūdis nereiškia, jog egzistenciniai terapeutai yra absoliučiai teisūs, o į atskirą žmogaus funkcionavimo dalį susitelkę specialistai – ne. Nei vieni, nei kiti neišliktų, jei negalėtų pasiūlyti reikšmingų įžvalgų ar priemonių gyvenimiškų sunkumų sprendime. Kita vertus, skirtumai tarp atskirų terapinių krypčių iš tiesų egzistuoja ir gali būti svarbūs renkantis specialistą. Klientai, jaučiantys natūralią trauką praktiškoms, į konkrečius sprendimus ir rezultatus sutelktiems metodams, būdingiems, pavyzdžiui, kognityvinei elgesio terapijai, yra skatinami juos išbandyti. Kita vertus, praktiškoms technikoms praeityje nuvylus arba jaučiant, jog naudojantis jomis tėra pakrapštomas gyvenimo paviršius, egzistencinė terapija galėtų tapti dėmesio vertu pasirinkimu.  

Kaip ir bet kuri kita veiksminga terapija, egzistencinė terapija yra ne malonios atostogos, o intensyvus darbas, tačiau teikiantis viltį, jog įdėtos pastangos galiausiai atsipirks. Tai lėtas, kantrybės ir ištvermės reikalaujantis procesas. Trokštamų rezultatų link įprastai artėjama laipsniškai, gilios minčių, jausmų ir elgesio refleksijos pagalba. Tai nereiškia, kad geri savirefleksijos įgūdžiai yra būtina egzistencinės terapijos sąlyga. Už turimus įgūdžius kur kas svarbesnis nusiteikimas pažinti ir mokytis, pasirengimas būti atviru ir smalsiu. To paties teisinga tikėtis ir iš terapeuto – eidamas į terapinius santykius, terapeutas įsipareigoja atvirai, aktyviai ir nuoširdžiai domėtis kliento gyvenimu, pilnu pajėgumu dalyvauti terapiniame procese, . 

Kadangi egzistencinės terapijos procesas nepasižymi griežta struktūra ir iš anksto numatytų psichologinių technikų taikymu, egzistencinę terapiją verta rinktis klientams, labiau vertinantiems ne aiškias instrukcijas, ką ir kaip daryti gyvenime, bet linkusiems nuosekliai ir giliai save tyrinėti, vertinantiems įžvalgas ir supratimą. Tai visiškai nereiškia, jog egzistencinė terapija yra nepraktiška. Priešingai: geriau įsisąmoninus, kaip ir dėl ko gyveni, pasidaro aiškiau ir tai, kaip norisi gyventi ar kaip tokio gyvenimo pasiekti. Svarbu nepamiršti, jog terapijos procesas yra intensyvus darbas, kurio vaisiai nepasirodo iš karto, tačiau kurio poveikis gali būti ilgalaikis. 

Kadangi egzistencinėje terapijoje nagrinėjamas gyvenimas su visomis jo dviprasmybėmis ir prieštaromis, susitikimams puikiai tinka klientai, gebantys išbūti neapibrėžtume ar norintys išmokti geriau jį toleruoti. Apskritai, egzistencinėje terapijoje nagrinėjamų temų/problemų laukas yra itin platus. Pavyzdžiui, terapijai gerai tinka: 

– nerimo ir baimės,  

– laisvės ir atsakomybės,  

– vienatvės ir įsipareigojimo,  

– santykio su savimi ir kitais, praeitimi-dabartimi-ir ateitimi,  

– asmens tapatumo,  

– gyvenimo prasmės ar beprasmybės, 

– galimybių ir ribotumo klausimai.  

Tai tik keletas egzistencinei terapijai tinkamų temų, jų sąrašas nėra baigtinis. Nuo kitų terapinių alternatyvų egzistencinis požiūris pirmiausia skiriasi ne temomis, kurios nagrinėjamos, bet būdu, kaip tai yra daroma. Pavyzdžiui, egzistenciniams terapeutams būdingas išskirtinis požiūris į nerimą. Kitose perspektyvose nerimas dažnai matomas kaip gyvenimą paralyžiuojanti, todėl neigiama emocija. Tokį požiūrį iliustruoja daug populiariosios psichologijos knygų, žadančių šviesų gyvenimą be nerimo. Net ir egzistenciniai terapeutai sutiktų, jog nerimo perteklius nėra gerai, tačiau tai nereiškia, jog gyvenimas be nerimo yra pasiekiamas ar apskritai žmogui naudingas tikslas. Vietoje nerimo pašalinimo kur kas svarbiau suprasti, ką jis reiškia, iš kur kyla, kokią žinutę apie kliento egzistenciją siunčia. Įgijus tokią perspektyvą, ilgainiui išmokstama gyventi su nerimu ar nepaisant jo, nustojama žiūrėti į jį kaip į priešą, kurį būtina bet kokia kaina įveikti. Nerimas gali tapti sąjungininku, perduodančiu vertingą, kitais būdais galbūt nepasiekiamą informaciją. Nustojus nerimauti dėl nerimo ir priėmus jį kaip neišvengiamą, net gi naudingą gyvenimo dalį, sutaupoma brangi energija, kuri galėtų būti naudojama produktyviems ir prasmingiems tikslams siekti. 

KAIP DIRBA EGZISTENCINIAI TERAPEUTAI? 

Egzistenciniai terapeutai kartais lyginami su pribuvėjomis. Pribuvėjos negimdo, jos tik prižiūri gimdymo procesą. Tai, kas gimsta terapijos metu, yra paties kliento vaisius, jame brandintas ir išleistas į gyvenimą jo paties pastangomis. Terapeuto funkcija – prižiūrėti naujo supratimo, savęs suvokimo, vidinių resursų atradimo procesą, suteikti jam struktūrą, saugią erdvę, būtiną pagalbą ir palaikymą. Terapeutas – palydovas, lydintis klientą savęs pažinimo kelyje.   

Konkretus terapeuto darbo būdas priklauso nuo jo asmenybės, patirties, vertybių ir nusiteikimo. Pats asmeniškai dirbu nedirektyviai, vadinasi, nesistengiu aktyviai “vairuoti” terapinio proceso. Susitikimų krypties (temų, rūpesčių, dilemų) pasirinkimas – kliento atsakomybė, tuo tarpu aš, daugiausiai klausydamasis, tikslindamasis, klausinėdamas ir dalindamasis savo situacijos matymu, rūpinuosi, jog nepasiklystume, stengiuosi procesą išlaikyti produktyviuose rėmuose. Gerbdamas kliento autonomiją ir suvokdamas savo žinių ribotumą, nemokau ir nepatarinėju. Kita vertus, esu pakankamai lankstus ir, priklausomai nuo situacijos, galiu prisiimti ir aktyvesnį vaidmenį, jei tai naudinga esamai terapijos fazei.   

Kadangi egzistencinė terapija yra sąlyginai lėtas ir kruopštus kliento gyvenimo tyrinėjimas, nereikėtų tikėtis staigių ir apčiuopiamų rezultatų, nors kartais atsitinka ir taip. Terapijos pradžioje klientas, nors ir nežino apie save visko, žino kur kas daugiau, nei gali žinoti terapeutas. Žinių disproporcija būdinga visam bendradarbiavimo laikotarpiui – kad ir kaip stengtųsi terapeutas, jis niekuomet apie klientą nesužinos daugiau nei pats klientas. Kita vertus, kartais terapeutas gali įžvelgti dalykus, kurie nuo kliento yra paslėpti, bet egzistencinėje terapijoje jo įžvalgos nelaikomos galutinėmis, neabejotinomis. Bet kokiu atveju, terapeutui reikia laiko pažinti klientą – jo svarbiausius rūpesčius, pasaulio matymą, būvimo jame būdą. Iš pagarbos kliento gyvenimo turtingumui ir slėpiningumui, egzistencinis terapeutas neskubės daryti skubių išvadų, juo labiau primesti jas kaip tiesą, kurią klientas privalo priimti. Egzistencine terapija susidomėjęs klientas turėtų būti pasiruošęs nuodugniam savo gyvenimo tyrinėjimui, atviram tarpusavio dialogui, o ne greito, viską sutvarkysiančio sprendimo radimui. Greitesnių ir konkretesnių sprendimų ieškantys klientai turėtų apsvarstyti, ar lėtas ir atidus terapinis procesas yra geriausiai jų poreikius atitinkantis savęs pažinimo būdas ir galbūt išbandyti kitas terapines alternatyvas. Kita vertus, egzistencinė terapija pasižymi dideliu lankstumu, todėl klientai skatinami atvirai kalbėtis apie savo poreikius terapinio proceso atžvilgiu bei taip ieškoti abejoms pusėms priimtiniausio bendradarbiavimo būdo.  

Egzistencinėje terapijoje svarbus ne tik pokalbių turinys, bet ir tai, kas vyksta tarp kliento ir terapeuto (“čia-ir-dabar” principas), todėl susitikimų metu įprasta aptarti ir asmeninį terapeuto-kliento santykį, abipusiam pasitikėjimui užsimegzti trukdančias kliūtis, terapinį progresą stabdančius veiksnius. Tai terapijai gali būti ne mažiau svarbu nei konkretūs gyvenimiški rūpesčiai, kurių vedini klientai atsiduria terapeuto kabinete. Egzistencinėje terapijoje laikomasi prielaidos, jog į terapinį santykį atsinešami elgesio, mąstymo, bendravimo, emocijų reiškimo ar kontakto mezgimo ypatumai atspindi klientui būdingą buvimo būdą ir už terapijos ribų. Paprasčiau sakant, tikėtina, kad taip, kaip klientas elgiasi terapijos metu, jis elgiasi ir už jos ribų. Terapinis santykis suteikia saugią erdvę šiam būdui tyrinėti, o esant poreikiui – jį ir pakeisti.